Be galo skaisčiai švietusi Beatričės žvaigždutė užgimė 1911 m. lapkričio 28 d. Vilkaviškio raj., Stolaukėlio kaime. Jos gimdytojai – Vanda ir Andrius – kilę iš kilnios bajorų Grincevičių giminės, kurios istorija prasideda XIV a., kuomet giminės pradininkas Vilkišius už nuopelnus iš kunigaikščio Kęstučio gavo herbą bei bajoro titulą.

Tėvas, Andrius Grincevičius, buvo iš antrosios Grincevičių giminės atšakos, nusidriekusios į LDK žemes – Smolenską (dab. Rusijos teritorija). Vandos ir Andriaus santuoką gaubia paini, neviešinamų bajoriško gyvenimo taisyklių kupina ir visgi nelaiminga meilės istorija… Kaip ten bebuvę, jiedu susilaukė šešių vaikų: Henriko (1901), Liudviko (1904), Vaitiekaus (1910), Beatričės (1911), Stasio (1915) ir Kristinos (1918). Prasidėjus karui, šeima nuolatos keitė savo gyvenamąją vietą, mat Andrius slėpėsi nuo privalomosios mobilizacijos. Deja, besislapstęs nuo karo buvo surastas… šiltinės, kuri pasiglemžė jo gyvybę 1917 m., nespėjus išvysti jauniausiosios atžalos Kristinos gimimo. Likusi viena su šešiais vaikais, motina Vanda apsigyvena savo gimtinėje, Ilguvos dvare, kuris tuo metu jau priklausė Emiliui Mlynarskiui, mamos sesers Onos (Beatričės tetos) vyrui. Čia prabėga Beatričės vaikystė, kupina atsiminimais apie Ilguvoje vykusį kultūrinį gyvenimą, puoselėjusį devynioliktuoju amžiumi kvepėjusią saloninio muzikavimo tradiciją, kurią jungė nuoširdus žmogiškas bendravimas. Ne kartą čia lankėsi tokios žymios asmenybės kaip dailininkas F. Ruščicas, literatas J. Herbačiauskas, kompozitorius S. Šimkus ar pasaulinio garso pianistas A. Rubinšteinas (kuris, beje, buvo Beatričės pusseserės, Anelės Mlynarskytės vyras).

Meniškoje aplinkoje mažosios Beatričės polinkis muzikuoti nevaržomai skleidėsi, tad greitai dėdė Emilis Mlynarskis pastebėjo mergaitės gabumus ir nedvejodamas nusprendė remti jos muzikos studijas Varšuvoje. Skaidraus balso mergytė 1921 m. pradeda mokytis Varšuvos aklųjų mokykloje, o 1924 m. tęsė mokslus Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. Čia įvyko Beatričės pažintis su smuiku, tačiau sielą labiau virpino fortepijono garsai, tad vėliau ji perėjo į fortepijono specialybę. Institute, greta mokymosi groti, jaunoji muzikė dainavo chore, kurio vadovas prof. Z. Bilinskis, jau tuomet pastebėjęs išskirtinį Beatričės balso tembrą, skirdavo jai solines partijas. 1928 m. baigusi šešias instituto klases, mergina grįžta į Lietuvą. Kaune 1931 m. ji pradeda dirbti Aklųjų institute auklėtoja ir bando tęsti muzikos studijas, stodama į Juozo Gruodžio vadovaujamą konservatoriją. Deja, pats J. Gruodis užkerta kelią merginai studijuoti, išsakydamas nuogąstavimus, esą ji neturinti balso. Po nemažai metų žymusis kompozitorius pripažino klydęs bei asmeniškai dėkojęs Beatričei už gebėjimą muzikaliai interpretuoti jo paties kūrybą. Na, o tuoju metu, kai garsusis kompozitorius netikėjo jos talentu, jaunoji dainininkė nepasidavė ir 1934 m. dainavimo pradėjo mokytis Elenos Liaumenskienės vadovaujamoje privačioje Liaudies konservatorijoje dainininkės Antaninos Binkevičiūtės klasėje. Studijas vainikavo dainininkės pirmasis koncertas, įvykęs 1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radijuje.

1937 m. Beatričės debiutą puošia įdomi istorija, leidusi Beatričei susipažinti su Baliu Dvarionu, kurio nuostabioji daina „Žvaigždutė“ buvo specialiai sukurta būtent Beatričės balsui. 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje įvyksta pirmasis rečitalis, kuris dainininkei atnešė pripažinimą. 1944 m. ji tampa Lietuvos valstybinės filharmonijos (Kauno skyrius) soliste, kurioje dirbo iki 1946 m.. Tais pačiais metais B. Grincevičiūtė persikelia gyventi į Vilnių ir pradeda dirbti Lietuvos radijo soliste. 1966 -1984 m. Beatričė dirba radijo komiteto komisijoje, kur atrinkinėdavo muzikos įrašus, o nuo 1974 m. iki pat savo gyvenimo pabaigos ji dirba M. K. Čiurlionio menų mokykloje muzikinių kūrinių iliustratore

Beatričė Grincevičiūtė – kamerinio dainavimo puoselėtoja, kurios aktyvi muzikinė veikla negalėjo būti nepastebėta. 1954 m. jai suteiktas LTSR nusipelniusios artistės vardas, o 1971 m. – Respublikos liaudies artistės vardas. Ji nuolatos koncertavo su kompozitoriumi B. Dvarionu, aktoriumi L. Noreika, pianiste H. Znaidzilauskaite, dainininke V. Mikštaite. Savo repertuare Beatričė turėjo apie 1000 kūrinių, pradedant liaudies ir baigiant kompozitorių klasikų originaliomis dainomis. Nenuilstamai švietusi Beatričė Grincevičiūtė užgeso 1988 m. lapkričio 17 d. Vilniuje. Amžininkų draugų ji prisimenama visad apsirėdžiusi dailia skara, savo šildančia šypsena kviečianti kiekvieną užsukti pas ją į svečius – į tą šiltai kaštoninį butuką, į virtuvėlę, suvalgyti jos virtos šiltos sriubos ir ką tik iš orkaitės ištrauktų bandelių. Kilnios giminės bajoraitė ir muzikos tetulė Beatričė išliko gyva žmonių atsiminimuos, o jos skleista šiluma vis dar šildo kiekvieną praeivį, užsukantį į jos jaukų butuką, esantį A. Vienuolio gatvėje.